as ir manau kad svarbiausia bendravimas toks kad vienas kito nevarzytu, jaustumeis su tuo zmogumi gerai :) kai sutinki sau tinkama zmogu nebera svarbu ten jo akiu spalva ugis ir pns, tiesiog zmogus patinka ir tiek :) kodel neverti demesio? tai atsirasz ir vertu demesio :D man tai kazkaip nesamoningai skamba tas ieskau :D ateina laikas ir atsiranda :) bet tobulu zmoniu irgi nebuna svarbiausia yra zinoti ko pati nori, o jai to nzn taii taip ir atrodo kad nera :D

Nu bet nesiginčykit, jei panelė norėtų aukšto tamsiaplaukio rudom akim, tai jei prie jos prieitų žemas, ilgų plaukų pilkaakis vaikinas, tai mažai šansų, kad jis jai iškart patiks ar kažkuo sudomins. Faktas, kad pirmiausia atkreipiamas dėmesys į išvaizdą, o tik paskui bendraujama su žmogum. [:sypsenele]

Nesutinku, kad nesu pakankamai intelektuali, nes tiek gyvenime daug ko mačiusi esu, tiek ir moksluose gerai sekasi, ne kolegijoje kokioje mokausi... Išvaizda negali būti nesvarbi, juk pagal ją sutinki žmogų... Vaikinų, kurie manęs siekia yra, tikrai negaliu skųstis, bet jie visiškai manęs nedomina, kad ir ką bedarytų, tai sakau, gal laikas pačiai imtis iniciatyvos [:meilumas]

sabaliuke, man atrodo, kad jūs per daug išranki. :) O va čia didžiausias minusas. :) Aš nesu kažkokia super protinga, bet tikrai nesu buka, o man daugelis atrodo tiesiog per kvaili. :) Arba šneka tokius vėjus, kad baisu klausytis. Nežinau, gal čia tik aš pataikau ant tokių, bet kuo daugiau tokių sutinki, tuo daugiau galvoji, kad normalių vaikinų vis mažiau ir tampi vis išrankesnė. :) O paskui tokios lieka senmergėm. :D

Na tokiu atveju liksiu geriau senmergė, nei su betkokiu susidėsiu :)

man irgi cia kuri laika ligu visi buki visi kvaili ir netinkami atrode,bendraudavau su ivairiais zmonemis ir vis atrodydavo netinkami nors viskas tvarkoi budavo ir isvaizda ir issilavinimas ir darbas geras bet nelipbdavo ir viskas man bet atejo diena kai susipazinau su savo draugu kad net nesitikejau kad mes busime kartu bet va emem ir taip sulipom kad jau metai laiko kartu :)

Pamenu, prieš pustrečių metų ir aš ieškojau, norėjau vaikino, bet po to galvoju kam man ieškoti ir nervintis, geriau gyvensiu dėl savęs. Pradėjau į vaikinus visai nekreipi dėmesio, vaikščiodavau į klubus tik gerai praleisti laiką su draugėmis ir pasilinksminti, eidavau į miestą, į vakarėlius, šėldavau be paliovos. Ir vieną dieną atsirado tas, kuriam mane užkalbinus net širdis pradėjo smarkiau plakti. Ir jau du metai kaip kartu. Padariau išvadą - kai mažiausiai lauki ir tikiesi,kai net negalvoji apie vaikinus tas vienintelis ima ir atsiranda :) Pamėgink ir tu taip :)

Ačiū už patarimus, pamėginsiu :)

As ilgai galvojau kad isore nera svarbi, kol nepraleidau 5 menesiu su vaikinu kurio nesugebejau isimyleti... Isvaizda taip pat svarbi. reikia rasti auksini viduriuka.