Tekstą kopijuoju, nes pas mane situacija visiškai ta pati. rašiau ne iš savo, o susikūriau anketą dėl anonimiškumo. Sveiki, nebegaliu daugiau savyje laikyto šito skausmo. Net nebežinau kam išsipasakoti, nes iš tikro net neturiu kam... Nesuprantu už ką manęs nemyli mano motina. Nebegaliu su ja gyventi ir esmė tame, kad neturiu kur pabėgti. Namai man lyg pragaras, nespėju įžengti žingsnio, prasideda užgauliojimai, žeminimai ir necenzūriniai žodžiai, ką bekalbėti apie smurtą, juo labiau, kad man 14 metų. Ji mane muša už beleką, netgi už tai, kad sugalvoji įsijungti televizorių. Kiekvieną dieną ji man kartoja, kad manęs nemyli, nekenčia, kad aš tokia pati, kaip mano tėvas, nevykelė, ku**va, šūdo krūva ir kad net draugės manęs nekenčia. Per ją mano vaikystė ir pauglystė buvo sugadina, niekada neturėjau draugų, buvau visų žeminama, nes net nemokėjau už savo pakovot, maža būdama juo labiau savimi nepasitikėjau, nes visada iš motinos girdėjau žodžius - tu durnė ir baidyklė, dėl to niekas su tavim ir nebendrauja. Aišku augant mano gyvenimas pasikeitė, išmokau už save kovot, tapau šalta, užsidarius, niekam nieko nesipasakoju, nes bijau, kad nesupras, pasmerks... Draugų irgi kaip ir neturiu, nes realiai aš kaip kalinė, negaliu niekur išeit, jei net veluoju grįžtant iš mokyklos gaunu į kaily... Visas mano gyvenimas tarp 4 sienų, kuriose ir tai negaliu nieko daryt.kiekvieną dieną liet ašaras ir kentėt nuo mamos (kuri turėtų būti tavo mylimiausias žmogus) aš tiesiog nebegaliu... Žiauriausia tai, kad kai pasakiau, kad nebenoriu su ja gyvent ji pasake - o ką blogai gyveni? Jei blogai varyk pas savo tėvą. (jis alkoholikas ir turi kitą šeimą. Nebendravome daug metų)Nors duok Dieve galėtum nusprogt, vargas nukristu...