Ilga istorija, galvokit ar skaityti ar ne... [:juokas] Tai va, prieš tris metus pradėjau draugauti su vaikinu, išsiskyrėme po pusantrų metų, na su juo turėjau ir lovos reikalų ir asmeninių bėdų, ašarų, oj buvo visko... Pažįstami ir giminėmis ir bendrų draugų turime, jis nerūko, negeria, sportuoja ir blą blą. [:kiki] Na ir jis išvažiavo į misiją, nes jis karininkas, grįžo jis iš tos misijos, kažkaip atšalo mūsų ryšiai, aš pradėjau dėl visko pykt, nervintis, na mano inciatyva tikriausiai ir išsiskyrėme, bet taip savaime, nei jis nei aš nesakėme, kad "metu tave", bendravome toliau kelis mėnesius labai gražiai, vėliau 7 mėn jokio signalo, po 7mėn vėl parašiau jam, atrašė, susitikom ir vėl pora kaip tvora, jis visada nesakė, kad aš bloga, ar blogiu žodžiu paminėjo, visada sakė, kad myli, kad aš jo žmona, bet pora mes nesilaikėm, po 7mėn tų, mes draugavome 2mėn ir vėl išsiskyrėme, nematėme viens kito ilga laiką, rašinėjau aš jam, skambinėjau, sakė, kad ledinė jo širdis ir nemyli, bet kaip pasakiau, kad išvarau į UK (pamelavau), jis pasakė, kad slėpė savo jausmus man, kad manęs nepamiršo ir myli, nori susitikt, bet nėra galimybių, jis toli. Bet pasakė, vasara grįš ir jei meilė neišblės būsim kartu ir planuosim viską rimtai ir gyvensim kartu. Pamiršau pasakyti, kol mes nebuvome kartu, buvom abu susitikę su kitais žmonėmis, bet jis ir aš jam sakau, kad tokių nerandame, kaip vienas kitam.. TAD PATARKITE, AR VERTA SU JUO KARTŲ BŪTI? :)